pastiebėlis

pastíebėlis, -ė smob. (1) Vdš kas aukštas, ilgomis kojomis (apie žmogų ar gyvulį): Jų visi vaikai tokie pastíebėliai – da jauni, ė žiūrėk, kokie aukšti Ds. Karvė tokia pastíebėlė, matos, kad nepieninga Ktk. Nebus jau, matos, iš šitos pastíebėlės geros kiaulės Vj. ║ kas aukštu stiebu, kamienu (apie augalus): Pastiebėlis [berželis] tarp eglių išaugęs Slm.